Tie, kuriems per trisdešimt, prisimename, kad sovietmečiu apie Lietuvos nepriklausomybę šiukštu būdavo užsiminti. Pulkai kompartijos ir valdžios žmonių drebėdavo, kad tik Vasario 16-oji politine prasme kuo nors neišsiskirtų iš kitų dienų. Bet kokia užuomina apie tos dienos reikšmę buvo laikoma antisovietine veikla su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Atrodytų, sulaukę laisvos Lietuvos, Vasario 16-ąją bei naujai atsiradusią Kovo 11-ąją turėtume švęsti su didžiausiu pakilimu, susikibę su pažįstamais ir nepažįstamais, su valstybės vėliavėle rankoje ir šypsena veide. Deja, tenka pripažinti, kad praėjus dvidešimčiai laisvės metų nei valstybinės, nei asmeninės šventės jausmo tomis dienomis vis dėlto daugelis nepajaučia.
Ar kirsti kirviu, kai derėtų dirbti pincetu
Kad kažkas mūsų valstybėje negerai, jau kalba ne tik mėgėjai „pavaryti“ ant bet kurios valdžios, už būtas ir nebūtas nuodėmes jas į šuns dienas dedantieji ar kasdien bambantys bei verkšlenantys, girdi, „kaip aplink sunku, bjauru, viskas vien blogai ir bus dar blogiau“, bet prabilo ir autoritetingi, sielų ganymui atsidėję kunigai. „Jeigu per dvidešimt metų sakėme, kad esame reikalingi tik per rinkimus, arba kai sakoma, kad jūs dar nebrandūs, nesugebate, negalite nieko, mes geriau jums pasakysime“, – atviravo visada tik gėrį bei grožį matantis kunigas Ričardas Doveika. Apie tarp valdžios, politikų ir žmonių atsiradusią bedugnę vyskupams, parapijiečiams taikliai kalba ir monsinjoras, Molėtų dekanato dekanas Kęstutis Kazlauskas ir nemažai kitų bažnyčios tarnų.
Teko girdėti, kaip dar šventės išvakarėse neiškentė nepratrūkę ir pasauliečiai: „Kovo 11-ąją dažnas tribūnas prisimins Maironio aprašytus kapuose gulinčius didvyrius. Tačiau ar ne laikas nustoti dūsauti ir atsigręžti į gyvuosius?“ Kerta stipriai, negailestingai. Tik ar būtina kirsti kirviu ten, kur gal labiau derėtų darbuotis pincetu?
Negi valstybinės šventės neturėtų sujungti praeities, dabarties bei ateities? Geroje šeimoje prie stalo vietos randa ir seni, ir jauni. Ar turėsime drąsos prisipažinti, kad gražią, kitiems pavydžiu galinčią būti Lietuvos šeimą darome kitokia, kad neįsiklausėme, neišgirdome Justino Marcinkevičiaus: „Įdėkit motinos, vaikams / Tėvynės meilę kuo didžiausią – / …Įkvėpkit, motinos sūnums, / Kad mūs dangus – ir tas kitokis“. Negi bent prie šventinio stalo nebeišsiteksime su tą šventę mums padovanojusiaisiais bei jos puoselėtojais ateityje?
Mintimis susivieniję, Kovo 11-ąją turime gerą progą pamąstyti, ką turime padaryti, kad kapuose nesivartytų Lietuvos nepriklausomybės Akto signatarai, kad ir senoliai didžiavyriai ramiau kapuose gulėtų, ir, kad žinodami, jog tik Lietuvoje dangus tikrai kitoks, Tėvynės nepaliktų jos žmonės.
Svarbiau Briuselis ar Lietuva?
Ar dar jaučiame, užčiuopiame nepriklausomybę, pamatysime rytoj. Užteks apsidairyti, pamatyti, kiek mūsų žmonių tą dieną apimti spontaniškos pagarbos mūsų valstybės laisvei, neparaginti iškels prie savo namų Trispalvę. Kiek jų šiemet plevėsuos miesteliuose, kaimuose, vienkiemiuose, ne vien prie merijų, seniūnijų, kitų administracinių pastatų. Galėtų ir turėtų būti nemažiau negu papuoštų eglučių per Kalėdas. Deja.
Vėliavų skaičius parodys, kiek dar mumyse plaka valstybės nepriklausomybės. Ar nenusivilsime, netoptelės mintis, jog Vasario 16-osios, Kovo 11-osios šventimas praranda prasmę, kad šiandieninė Lietuva tolsta nuo Jono Basanavičiaus ir Justino Marcinkevičiaus Lietuvos?
Itin baugštūs, Briuseliui įsiteikiantys valdžios atstovai besugeba mus tik gąsdinti, terorizuoti, tramdyti, lyg papūgos kartoti: „Briuselis liepė“, „ES duos ar neduos“, „ES neleis“, „Briuselis leido / neleido“, „Europos komisija mus nubaus…“ Ar leido kas nors J. Basanavičiui, signatarams 1990 metais? Ar buvo lengviau? Tada jie nieko neklausė. Klausė tik savo širdies. O ji sugeba patarti. Vasario 16-osios akto originalo neregėjome, gal per karus, okupacijas jis ir neišlikęs. Tačiau žinome, kad toks dokumentas buvo ir išliko. Ir saugomas ne archyvuose, bet mūsų širdyse. Ten pat stalčiuke ir Kovo 11-osios aktas. Jo originalo gal ir nečiupinėjome, bet bent televizoriuje beveik visi regėjome. Jis dar neprarastas, neparduotas, bet širdyse saugomas. Pagarbos ir šiam aktui yra tik tiek, kiek žmonės ir valdžia gyvena pagal jo dvasią. Kas mums svarbiau? Stropiai vykdyti ES direktyvas ar eiti J. Basanavičiaus ir J. Marcinkevičiaus Lietuvos keliu. Kuo mažiau tikros nepriklausomybės lieka, tuo labiau politikai apie ją plepa. Ir rytoj paplepės.
Nubėgome ne ta kryptimi
Stebuklas, kad būdami ant tokių kryžkelių, ant agresyvių valstybių kelio išsilaikėme, kalbame lietuviškai. Norėdama gelbėtis, mažutė Lietuva stojo į Europos Sąjungą. Bet įstojo į globalistinę imperiją. Joje mažos valstybės yra tik medžiaga didžiosioms. Jos naudojasi mūsų potencialu, protu. Išeivija yra vergų vietoje, pigi darbo jėga. Vyksta baisus asimiliacijos procesas. Išeiviai kuria mišrias šeimas, tauta nyksta.
Laisvė mums pasidarė lyg ir bausmė. Tragedija po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo, kai į valdžią didžioji dauguma atėjo pelno ir naudos sau siekti. Nereikėjo 20 nepriklausomybės metų. Per pirmus penkis įsitikinome, jog privatizacija ne tik sužlugdė ekonomiką, sugriovė ūkį, bet ir atnešė didžiausią blogybę – sužlugdė tautos tikėjimą ateitimi. Krito bankai, žemė išdraskyta ir, kaip ir kitas turtas, sukaupta kriminalinėse bei „iš algos“ gyvenusių politikų saujose. Prapuola milijardai, paskutinis skatikas lupamas nuo pensininkų, kaišant biudžeto skyles didinamas PVM, akcizai. Kol drakoniškomis priemonėmis vaizduojama, jog „traukiamas“ milijardas iš šešėlio, kiti iš panosės nugvelbia dar du… Kas kelintą įkliuvusį gal ir nubaustų, bet įstatymai pritaikyti vagims, procesai vilkinami iki senaties termino.
Palyginti trumpą nepriklausomybės distanciją nubėgome ne ta kryptimi. Valstybė užtupdyta ne ant tų pamatų. Jos gyventojai ne akli. Vieną Kovo 11-ąją Gedimino prospekte regėjome klūpančią moteriškę su šūkiu „Nužudyk savyje valstybę“. Nemažai taip ir daro. Nebegalėdami išgyventi, ištverti nepritekliaus, išsiilgę teisingumo, oresnio gyvenimo, žmonės kraunasi lagaminus, skolinasi bilietams ir sprunka iš Lietuvos. „Jeigu norime, kad Lietuva būtų, jos piliečiai turi likti šalyje ir dirbti jos labui“, – iš istorinio Signatarų namų balkono rytoj ko gero vėl sniaukros Lietuvą iš Briuselio mylintis Kovo 11-osios Akto signataras. Jis, deja, nepatars tam piliečiui, kaip savo jėgomis pelnytis duoną, išgyventi dvejopų standartų, praskolintoje, išdraskytoje valstybėje, jei tas pilietis nesusipranta stoti į valdančiąją partiją ir neturi „švogerio“ politiko, gyvenančio „iš algos“, bet turtą milijonais litų skaičiuojančio.
Su didvyriais garbina ir niekšus
Jau ne tik signatarai, buvę savanoriai nepriklausomybės gynėjai, bet ir eiliniai provincijos žmonės rėžia tiesiai šviesiai. „Ne dėl tokios Lietuvos kentėme badą, vieni kitus dieną naktį keitusius sužvėrėjusius banditus – stribus ir miškiniais vadintus Lietuvos partizanus. Ir tie, ir tie vienodai atiminėjo, vogė maistą, girti šaudė nekaltus žmones. Ne apie tokią Lietuvą svajojo ir 25 metams kalėjimo ir tremties už maisto rinkimą Lietuvos partizanams kaimynų įskųstas ir sovietų nuteistas tėvelis“, – atviravo iš Molėtų rajono Antaliežių kaimo kilęs naujasodiškis Gvidas Lasys.
„Ne Lietuva, o jos valdžia esame nusivylę. Jei reikėtų, Lietuvą gintume nedvejodami“, – teigia naujasodiškis iš Molėtų r. Gvidas Lasys. Autoriaus nuotraukos
„Nemaniau, kad bus tokia neteisybė. Ant gimnazijos sienos iškabinta lenta su joje įrašytomis Lietuvos partizanų pavardėmis. Baisu, kai tarp jų lyg didvyris įrašytas ir partizanas, kuris, pati mačiau, nušovė moterį su vaikeliu ant rankų, nužudė dar ir kitą jos vaiką bei iš padegto tvarto gyvulius išvesti bandžiusį sodietį, nieko bendro su stribais arba kitais sovietais neturėjusį“, – nuo matyto vaizdo ir niekingo žudiko nepagrįsto garbinimo net purtėsi alantiškė Valdonė Ona Sabaliauskaitė.
Alantiškei Valdonei Onai Sabaliauskaitei nepriimtina, kai didvyriais pristatomi to neverti
Panašių teigimų, skausmo dėl į svečias šalis išvykusių artimųjų, nusivylimo Lietuvos valdančiaisiais, kurių, laimei, beveik visi nesutapatina su Lietuva, vadina juos pelnytais epitetais, galima vardinti gana ilgai. Juos išguldysime kitoje jiems tinkamoje vietoje. Šiandien, deja, esame priversti samprotauti apie žmonių nusivylimą išdraskyta, išvogta, praskolinta valstybe. Vieni kitus keičiantys valdantieji sutrypė gausias bočių pastangas atkurti valstybę. Dramatiškame XX amžiuje jų tikrai netrūko. Carinės priespaudos sąlygomis 1905 m. vyko pirmasis lietuvių tautos atstovų suvažiavimas, aptaręs Lietuvos valstybės atkūrimo kelią. Suvažiavime nutarta reikalauti autonomijos su Seimu Vilniuje. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybės deklaraciją ir prašė Vokietijos apsaugos bei pagalbos. 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, kurią minime kasmet. 1922 m. gegužės 15 d. deklaraciją paskelbė ir išrinkti Lietuvos Steigiamojo seimo atstovai. 1941 m. birželio 23-iąją prasidėjo lietuvių sukilimas ir per Kauno radiją buvo paskelbta nepriklausomybės atkūrimo deklaracija. 1944 m. vasario 16 d. VLIK paskelbė savo programinę deklaraciją „Į lietuvių tautą“. 1949 m. vasario 10–20 d. Balandiškių ir Minaičių kaimuose (Radviliškio r.) įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame paskelbtoje deklaracijoje rašoma, jog „Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Taryba yra aukščiausiasis tautos politinis organas. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai“. 1949 m. VLIK paskelbė lietuvių chartą. 1978 m. birželio 15 d. Lietuvos Laisvės Lygos iniciatyvinė grupė paskelbė savo tikslą – nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. 1989 m. vasarį Kaune Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo 3-ioje sesijoje paskelbta apie ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises. Ir galiausiai – 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas. Jame rašoma: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba, reikšdama tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nebepriklausoma valstybė“.
Ar dar kuri kita tauta tiek kartų per kiek trumpesnį laiką nei šimtmetis bandė kurti valstybingumą? Net tada, kai atrodė, jog prošvaisčių tam – jokių ir laisvės fakelas jau galutinai užgesintas. Tačiau jį vėl ir vėl įžiebdavo nenumaldomas tautos nepriklausomybės troškimas. Ar tai nėra geriausias įrodymas, kad Lietuva įveiks dabartinius sunkumus ir su nauja energija imsis toliau kurti savo valstybę?
„Utenos apskrities žinios” informacija
