fbpx
Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Šiais metais Juozui Lašui būtų 100…

Kanklės – baltiškos kilmės senovinis instrumentas. Kanklių tipo instrumentų iškasenų rasta XIII a. kultūriniame sluoksnyje. Iki IX a. Lietuvoje kankliuodavo penkiastygėmis kanklėmis ypatinga meditacijos forma – buvo skambinama namuose tik sau ir tik tam tikru metu – geriausia vakare, kai viskas aplinkui nutyla. Sutartinių monotoniškas skambesys atitikdavo kankliuojančio žmogaus būseną.


Didžiausia meistro svajonė – kad kanklės skambėtų, o ne kabėtų ant sienos

Liaudies padavimai byloja, kad kanklės padėjusios atitolinti nelaimes, išvengti maro, kitų ligų, o instrumento darymas buvo siejamas su žmogaus mirtimi, jo persikūnijimu į medį. Kanklės geriau skambančios, jei medis kertamas žmogui mirštant. Kai mirštančiojo siela palieka kūną, ji apsigyvena medyje. Iš tokio medžio pagamintos kanklės gražiausiai skamba…

XIX a. pab.–XX a. pr. Suvalkijoje pradėjo įsigalėti ansamblinis kankliavimas. Kankles dažniausiai darėsi patys atlikėjai, iš kartos į kartą perduodami gamybos ir skambinimo meną. Kanklės pradėtos tobulinti, kad jų ansambliuose būtų galima muziką įvairiau panaudoti. Profesionalus liaudies kanklininkas Pranas Puskunigis 1906 m. suorganizavo Skriaudžių kanklininkų ansamblį, gyvuojanti iki šių dienų. Kanklių ansambliui jis aranžavo daug liaudies melodijų, sukūrė specialių kūrinių.

Šių kanklių pagrindu toliau kanklės buvo tobulinamos meistro iš Krekenavos (Panevėžio r.) Stasio Rudžio, o iš jo patyrimą perėmė Juozas Lašas, sukūręs savotišką ornamentiką ir savitą dvigubų stygų skambesį.


2002 m. J. Lašas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu

Juozas Lašas gimė 1912 m. sausio 11 d. Savičiūnų k. (Anykščių r.). Tėvai – dvaro darbininkai, vėliau žemdirbiai valstiečiai. Anksti mirus tėvams, liko našlaitis, augo piemenaudamas. Žiemomis baigė Salų miestelio pradžios mokyklą, jaunystėje mokėsi staliaus amato. Išgarsėjo kaip nagingas savamokslis kanklių meistras. Apie 1932 m. pas Svėdasų kleboną Joną Kraniauską pamatė meistro iš Krekenavos Stasio Rudžio (Panevėžio r.) pagamintas kankles, panoro ir pats pabandyti tokias sumeistrauti, tad jas pasiskolino, padarė brėžinius ir pagamino panašų muzikos instrumentą. Galima sakyti, J. Lašas pratęsė S. Rudžio kanklių gamybos tradiciją.


Meistras (kairėje) prie klėties su svečiais

1934 m. antras pagamintas kankles jis nuvežė į Žemės ūkio rūmų organizuotą parodą Užpaliuose ir ten gavo pagyrimo raštą. Tai buvo didžiulis įvertinimas ir paskata dirbti toliau. 1934–1936 m. meistras jau buvo pagaminęs kanklių visam Svėdasų „Pavasarininkų“ kanklininkų orkestrėliui (vadovas – vargonininkas Petras Vinkšnelis). Niekieno neliepiamas ir be jokio atlyginimo P. Vinkšnelis ėmė vadovauti kultūrinei veiklai – jo iniciatyva čia suburiamas kanklių orkestrėlis iš 12 žmonių. Kanklininkų repertuaras – instrumentiniai kūriniai, liaudies dainos. Nors šiandien čia ir nėra kanklių orkestrėlio, tačiau senųjų kanklininkų uoliai saugomos kanklės kaip brangiausia relikvija perduodamos vaikams ir vaikaičiams. Nebelikus Svėdasų kanklininkų orkestrėlio, pavieniai žmonės muzikavo namuose, draugų, giminių, bendruomenės susibūrimuose. Žinomos Vilučių krašto kanklininkės Liucija Makuškienė ir Aldona Vanagienė kartu grojo daugiau nei 35 metus.

Meistro dėka išpopuliarėjęs muzikos instrumentas tapo vienu iš tautiškumo simbolių. Šis skambių ir puošnių kanklių modelis pradėjo sparčiai plisti. Jį pamėgo jaunalietuvių, pavasarininkų organizacijos, inteligentija. Šio tipo kanklės pasižymi gyva, sodria tautinio pobūdžio ornamentika – tautinių juostų ar stilizuotų tulpių motyvais ant viršutinės dekos ir instrumentų šonų. Ant kai kurių instrumentų papildomai nupiešta Gedimino pilies, ąžuolo lapų ir kitos stilizacijos. Kartais susidaro įspūdis, kad šių kanklių puošyba net per sodri, tačiau meistras buvo įsitikinęs, kad tai suteikia kanklėms didesnį tautiškumo įspūdį.

Veikiamas didelio kanklių kultūros puoselėtojo Justino Strimaičio, S. Rudis, o vėliau ir J. Lašas, pradėjo gaminti 17–22 stygų kankles nutoldami nuo vadinamųjų suvalkietiškųjų kanklių modelio. Kanklių viršus buvo gaminamas iš eglės, apačia – iš klevo. Didesnės, sodresnio tembro ir platesnio diapazono kanklės leido muzikantams atlikti sudėtingesnius kūrinius. J. Strimaitis inspiravo meistrą J. Lašą tobulinti kankles, tačiau meistras liko ištikimas pirmtako S. Rudžio ir savo paties kanklių modeliui. Šias kankles, anot prof. A. Vyžinto, reikėtų laikyti ne suvalkietiškomis, bet vėlyvojo laikotarpio aukštaitiškomis kanklėmis. Jos sudaro atskirą S. Rudžio – J. Lašo kanklių tipą.

J. Lašas buvo vienas iš šešių kanklių meistrų, kurie Lietuvos kanklininkų draugijos užsakymu gamino šiuos muzikos instrumentus Kaune veikusiems Kanklių ir skudučių muzikos kursams. Iki 1940 m. jis pagamino dešimtis kanklių: po keliolika Rokiškio gimnazijai, Utenos našlaičių namams, Antalieptės (Zarasų r.) žemės ūkio mokyklai, Vilkaviškio muzikantams ir kitiems. Po Antrojo pasaulinio karo apsigyvenęs Savičiūnų kaime toliau meistravo kankles, dažniausiai pavieniams užsakovams.

1987 m. Utenos 58 profesinėje mokykloje susikūrė Dainų ir šokių ansamblis „Dobilia“, kurio meno ir orkestro vadovė Loreta Neseckienė nuvyko pas J. Lašą susipažinti su jo gaminamomis kanklėmis. Sutarė su meistru, kad pagamins vadovei bei pageidaujantiems asmeniškai įsigyti moksleiviams kankles. Po to kilo mintis keletą instrumentų panaudoti kolektyvo repertuare – grojo tie moksleiviai, kurie turėjo įsigiję meistro instrumentus. Iki 1994 m., kol ansamblis gyvavo, jo programoje J. Lašo kanklės buvo naudojamos kaip atskira koncertinio repertuaro dalis.

1991 m. Užpalių kultūros centro darbuotojai Astai Motuzienei kilo mintis suburti Užpaliuose kanklininkų kolektyvą, grojantį Juozo Lašo kanklėmis. Šiuo metu Užpalių kanklininkų ansamblis „Pasagėlė“ (vadovė Loreta Neseckienė), šiemet švęsiantis 20 savo gimtadienį, vis dar sėkmingai muzikuoja populiarindamas J. Lašo kankles ne tik Lietuvoje.

Per savo gyvenimą meistras pagamino per 900 kanklių, kurios paplito po visą Lietuvą. Jomis groja įvairūs kolektyvai, pavieniai muzikantai. Svėdasų krašto kanklių meistro darbų, papuoštų originaliais lietuviškais ornamentais yra JAV, Australijoje, Anglijoje, Kanadoje bei kitose šalyse.

Didžiausia meistro svajonė – kad kanklės skambėtų, o ne kabotų ant sienos. Negrojamas instrumentas tarsi miręs, o juk jam kanklės – nemarumo simbolis, gija tarp išėjusio Anapilin brangaus žmogaus ir šios dienos. J. Lašo kanklės, būdamos ne pramoginis, o širdies instrumentas, padėjo išlikti liaudies kultūrai, budino atgimimą. Tai didžiulis mūsų tautos turtas.

2002 m. J. Lašas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu.

 

“Utenos apskrities žinios” informacija

(Visited 96 times, 1 visits today)
123456