Gegužės 20 d., aktoriui ir režisieriui, kraštiečiui Ferdinandui Jakšiui sukako 75-eri. Didžioji gyvenimo dalis atiduota scenai. Į profesionalią aktorystę jis atėjo „aplinkkeliu“, tačiau užtikrintai.
Vilniaus konservatorijoje įgijo aktoriaus išsilavinimą, Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institute studijavo teatrologiją.
Argantas – Moljero „Skapeno klastose“, Abutalipas – Č. Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“, Vaižgantas – to paties pavadinimo K. Ostrausko dramoje (spektaklis premijuotas už geriausią lietuviškos dramaturgijos interpretaciją) ir dar dešimtys vaidmenų teatre bei kine.
Šiuo metu aktorius rengia literatūrinius skaitymus, vaidina televizijos serialuose, rudenį rengiasi gastrolėms Londone.
Aktorius Ferdinandas Jakšys sukūrė dešimtis vaidmenų teatre ir kine. Autorės nuotrauka
Baigęs vidurinę, mokėtės akušerio-felčerio specialybės, kaip įvyko toks staigus posūkis į aktorystę?
Įstojau studijuoti į Utenos medicinos mokyklą, nes po vidurinės imdavo į kariuomenę, tai buvo toks pabėgimas.
Vietoje gyvenome, vietoje studijavome. Mūsų grupė buvo didžiulė, dabar buvę bendramoksliai: V. Triponis, V. Sirvydis, kiti garsūs daktarai, pasklidę po visą Lietuvą.
Medicinos mokykloje mokiausi pora metų, buvo labai daug praktikos. Chirurgai imdavo mane asistuoti, neblogai sekdavosi. Penketukininkės mergaitės, kurios „zubrindavo“ ir gerai mokydavosi, per pirmą operaciją krisdavo – alpdavo.
Prie chirurgo kabineto tas pats kaip scenoje – užkulisiuose drebi, o kai peržengi Rubikoną, tada praeina visas drebulys. Teorijos nelabai norėjau mokytis, o praktika man patikdavo. Operacinėje reikėdavo tvirtos rankos.
F. Jakšys – Vasilijus spektaklyje „Daukantas“. Nuotraukos iš asmeninio F. Jakšio albumo
Posūkis anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Teatrinis fakultetas mane traukė visą laiką, nuo Rapolo Šaltenio laikų. Iš R. Šaltenio gavau pirmąsias režisūros pamokas, nes Utenos 2-oje vidurinėje mokykloje, kurioje tuomet mokiausi, buvo labai stiprūs R. Šaltenio vadovaujami dramos, literatų būreliai, leisdavome ir sienlaikraščius. Mokytojas daugeliui mūsų įskiepijo meilę vaidybai. Dar mokydamasis medicinos mokykloje už stipendijas pirkau Maksimo Gorkio raštus, apie 20 tomų, paskui Konstantino Stanislavskio metodinę medžiagą būsimiems aktoriams. Aš visą laiką svajojau ir ruošiausi aktorystei. Medicinos mokykloje aktyviai dalyvavome S. Narkevičiaus vadovaujamo choro veikloje, jis buvo labai stiprus. Solo visada dainuodavo daktaras okulistas V. Kupstas. Visa jo giminė buvo teatralai, ir V. Kupstas vienintelis mane palaikė dėl teatro, jis sakydavo: jei nori, būtinai ir eik.
O mūsų choras nuvažiavo į festivalį Vilniuje, dainavome konservatorijos didžiojoje salėje. Po koncerto nusivilkau baltą chalatą, nuėjęs išlaikiau egzaminus toje pačioje konservatorijoje ir įstojau į teatrinį fakultetą.
Jau pirmuosiuose kursuose, kai reikėdavo etiuduose vaidinti daktarą, ši rolė tekdavo man. Buvau amžinas daktaras.
O paskui, pradedant pirmuoju filmu „Žemės žaizdos mūsų“, kur vaidinau kunigą Šadeikį, tada jau vaidinau su sutanomis – „perėjau“ į kunigus.
Žiūrovai ir kritikai pripažino, kad Kosto Ostrausko monodramoje suvaidintas „Vaižgantas“ buvo sėkmingiausias jūsų vaidmuo. Kuo artima ši asmenybė?
Esu gimęs Svėdasuose, mano mentalitetas tas pats kaip J. T. Vaižganto. Spektaklyje teksto daug – pusantros valandos kalbėjimo. O Vaižganto kalba skambi, literatūrinė, bet man nebuvo sunku, nereikėjo net mokytis – ta kalba pati nusėda…
Pasisiuvau net savo sutaną, paskui dar a. a. mons. Kazimieras Vasiliauskas padovanojo pašventintą stulą.
Visada norėdavau Vaižgantą prikelti, padaryti literatūrinę kompoziciją, bet tais laikais Vaižgantas mums buvo uždraustas. Ir staiga, per rašytojo 120-ąsias gimimo metines, buvo išspausdinta Kosto Ostrausko drama, ją čiupte nusičiupau. Kai pradėjau su ja dirbti, Utena daug padėjo.
1997 m. Lietuvos TV pastatyme „Dėdė atvažiavo“
Spektaklio krikštatėviu laikau žurnalistą Romualdą Valančiūną. Tai jis paragino: „O, kaip gerai, kad ėmeisi šio dalyko. Tik nebepaleisk…“ O man reikėjo sakralinės muzikos. Pažinojau kunigą Gediminą Šukį, kuris gyveno ir dirbo Dusetose, tuo pačiu buvo ir kompozitorius. Vilniuje, menininkų rūmuose, labai daug jo kūrinių atliko Šiaulių polifonijos ansamblis ir Giedrė Kaukaitė. Girdėjau tą koncertą ir man taip įstrigo, kad nusprendžiau, jog spektakliui reikia būtent tokios muzikos. Man, civiliokui, nepatogu buvo prašyti kunigo. R. Valančiūnas viską suorganizavo, bažnytinį chorą kunigas įrašė į seną magnetofoną, tačiau garso režisieriui tas įrašas netiko – buvo labai mėgėjiškas. Todėl teko kreiptis į Lietuvos televizijos ir radijo muzikos archyvą, suradome gerus įrašus.
Po spektaklio pastatymo prasidėjo ilgos gastrolės Amerikoje, kaip spektaklį priėmė lietuvių išeivių bendruomenė?
64 valandas „iškabėjau“ virš Amerikos lėktuvuose: iš Varšuvos skridau į Bostoną, paskui į Čikagą, Los Andželą, Floridą, vaidinau Vašingtono atstovybėje, paskui Sietle, Arizonoje, Finikse…
Pristatant spektaklį Amerikoje, nerimą kėlė tekstai. Lietuviams tai labai artima, suprantama ir aktualu. Bet „biesas“ žino, kaip lietuvių išeivija tą priims. Spektaklyje skamba toks raginimas: nevažiuokit į Ameriką, ne pinigais ten upės plaukia… Galvojau tą teksto dalį išmesti, agituoti buvo nelabai jauku. Bet, palikau ir priėmė labai gerai.
Tarp išeivių labai daug žmonių, kurie buvo tiesiogiai susiję su J. T. Vaižgantu. Viena moteris sako: aš toje bažnyčioje, kur Vaižgantas kunigavo, buvau krikštyta; kita: buvau sutuokta, eidavau išpažinties. Žmonės pradėjo nešti nuotraukas su jo autografais, knygas.
Būsimasis aktorius. Vežimėlyje buvo ne lėlės, o tankas
Prisimenu vieną iš susitikimų su senaisiais lietuvių išeiviais, rašytojais. Santa Monikoje buvo minimas Bernardo Brazdžionio 90-metis. Poetas prašė manęs paskaityti jo eiles, bet aš atsiprašiau ir pasakiau: myliu, gerbiu ir visada skaitau tik sau, o niekas kitas geriau neperskaitys, kaip autorius. Skaičiau kitą, jam skirtą eilėraštį, o savo eiles jis skaitė pats.
Po Nepriklausomybės paskelbimo, kai jautėsi tautinis pakilimas, „Vaižgantas“skambėjo labai aktualiai ir įtaigiai. Dabar aktualūs kiti aspektai, kiekvieną kartą atrandi naują interpretaciją. K. Ostrausko drama parašyta taip, kad yra aktuali ir šiomis dienomis. Aš ir dabar matau paralelių su dabartine politine situacija, nūdienos aktualijomis ir stengiuosi jas pabrėžti.
Jūs esate pirmosios kartos aktorius, vaidinote ir šiuolaikiniame teatre. Kaip pasikeitė teatras?
Taip, teatras keičiasi. Girdžiu daug mūsų, vyresniosios kartos aktorių, atsiliepimų, kurie gana skeptiški: to psichologinio, dvasingo, buitinio teatro kaip ir nebeliko. Mes užaugę ir „prakandę dantį“ tame senajame, psichologiniame teatre, todėl truputį sunku prisitaikyti prie naujų išraiškos formų, įvaldyti scenos „akrobatikos“ elementus.
Žinoma, kai kurios permainos liūdina, bet aš tolerantiškai priimu naujas sroves: O. Koršunovo, E. Nekrošiaus teatrą. Man atrodo, kuo įvairesnis stilius, tuo platesnė meninės minties amplitudė. Kažkada poetai S. Geda, J. Strielkūnas gal taip pat atrodė išsišokėliai. Džiaugiuosi kiekvieno režisieriaus pastatymu.
Visada gailiuosi, kad daug ko nepamatau, nespėju. Daug atsiliepimų jau girdėjau apie E. Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“, norisi greičiau pamatyti, kaip iš literatūrinio kūrinio padarytas sceninis kūrinys.
Kuris kūrėjas jums įdomiausias?
Man įdomiausiais, be kalbų, režisierius E. Nekrošius. Su juo teko daug dirbti, su spektakliu „Ilga kaip šimtmečiai diena“ apvažinėjome visą pasaulį.
E. Nekrošius ne tik buitinis psichologinis režisierius kaip R. Juknevičius ar J. Rudzinskas. Jį galima pavadinti lietuviško absurdo režisieriumi. Atlaikyti tą spektaklio ekspresiją aktoriui nelengva, bet režisierius sugeba įžvelgti ir atskleisti būtent tas individualias vaidinančio savybes, kurių reikia vaidmeniui.
Žmogus gyvas, kol svajoja. Ko dar nepasiekėte?
Norų ir svajonių daug, tik fizines jėgos jau nebe tokios didelės. Neseniai patyriau dvi širdies operacijas. Tai atima daug fizinės galios ir troškimai nori nenori apsiriboja mažesniais dalykais. Galvoju apie literatūrinius projektus, rudenį laukia gastrolės Londone, gavau šv. Kazimiero parapijos klebono kvietimą. Jie daro lietuviškus renginius rudenį ir nori, kad atvežtume „Vaižgantą“.
Didesni atradimai buvo gyvenime ar scenoje?
Scenoje daug buvo atradimų. Teko dirbti su daug režisierių. Šiaulių dramos teatre buvo neužmirštamas a. a. Mamertas Karklelis, aukšto lygio režisierius ir puikus žmogus. Jis puoselėjo lietuvišką dramaturgiją. Pastatė V. Krėvės „Žentą“, J. Baltušio „Parduotas vasaras“, kur vaidinau pagrindinį vaidmenį.
Paskui vaidinau Valstybiniame jaunimo teatre, čia jau buvo A. Ragauskaitės, D. Tamulevičiūtės laikotarpis.
Personažo charakterio, vaidmens formavimas gimdavo iš gyvenimiškų prototipų, scenoje gaudavome tik gaires.
Tarkim, kai V. Čibiras statė „Drakoną“, ten parašyta: trys drakoniškos galvos. Ir suki galvą, kas tie drakonai buvo. Studijavau kultines asmenybes: Bismarką, Staliną, Hitlerį ir Ho Ši Miną, taip atsirado drakonas.
Arba buvo toks spektaklis „Aš vejuosi pasaką“. Ten buvau Didysis Kmynas įžygiuojantis su savo kariuomene. Buvo 1968 metai, tuo metu prasidėjo Čekoslovakijos įvykiai, su kuriais radau analogiją.
Apie scenos improvizacijas ir nesusipratimus – atskira tema. Kartą vaidinome V. Majakovskio „Pirtį“. Mes su E. Rupšiu – Petkinas su Čiudakovu – įeiname į salę, o vienas senukas-kontrolierius stovėdavo prie durų ir rinkdavo „kontramarkes“. Braunamės per salę ir rėkiame, kad eisime be bilietų, su partiniais pažymėjimais. O vienas žiūrovas man už skverno traukia ir rodo kažkokį pareigūno ženklelį: suprask, raminkitės. Tuo tarpu jo žmona patį ramina, kad čia gi tik vaidinimas vyksta…
„Skapeno klastose“ su Rimgaudu Karveliu improvizuodavome. Pažvelgiame su žiūronu į salę, kokį žinomą žmogų pamatę, pasveikindavome. Kartą: „Labas vakaras, pone Drilinga (poetas Antanas Drilinga – aut. past.), paskutiniame „Nemuno“ numeryje labai gražios nuogalės išspausdintos…“
„Utenos apskrities žinios” informacija
