Kartais, o priešrinkiminiu laikotarpiu – dažnai nutinka, kad mūsų politikai savo požiūrį ir tiesas skelbia tarsi negirdėdami tam tikros srities specialistų ir praktikų nuomonių. Ypač tada, kada nagrinėjama problema aktuali didžiajai daliai arba absoliučiai daugumai žmonių.
LSDP yra bene pirmoji politinė jėga, kuri pastaruoju metu ryžosi nutraukti šią negerą tendenciją. Partijos Energetikos komitetas vasario pabaigoje organizavo konferenciją-apskrito stalo diskusiją energetikos klausimais. Pranešimus skaitė savo sričių ekspertai: Rymantas Juozaitis, Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas, Vytautas Stasiūnas, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas, Remigijus Lapinskas, Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidentas, doc. dr. Valdas Lukoševičius, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas, Viktoras Valentukevičius, Lietuvos dujų asociacijos prezidentas, Vladas Paškevičius, Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas, prof. habil. dr. Jurgis Vilemas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, prof. habil. dr. Jonas Gylys, Kauno technologijos universiteto Mechanikos ir mechatronikos fakulteto Šilumos ir atomo energetikos katedros profesorius, Energetikos technologijų instituto direktorius. Teko minėtoje konferencijoje dalyvauti ir noriu su jumis pasidalinti keliomis mintimis ir pastebėjimais.
Rymanto Juozaičio duomenimis, Lietuva visiems energetiniams tikslams – šilumos ir elektros energijai gauti, transporto reikmėms tenkinti, technologiniams-gamybiniams poreikiams per metus sudegina įvairaus kuro už 8 mlrd. Lt. Gamtinės dujos sudaro 35 proc., nafta – 36 proc., biokuras – 14 proc. perkamo pirminio kuro kiekio. Likusią dalį užima elektros energijos importas, akmens anglis ir cheminių procesų šalutinė energija. Galutinėje sunaudotoje energijoje didžiausią dalį – apie 37 proc. sudaro šiluma, apie 32 proc. – transportas ir tik 21 proc. – elektra.
Peršasi mintis, kad šilumos energetikai skiriama neproporcingai mažai dėmesio iš dabartinių daugumos politikų ir iš visuomenės nuomonę formuojančios žiniasklaidos.
Dr. Valdo Lukoševičiaus teigimu, centralizuotai teikiamos šilumos energijos kaina Lietuvoje nėra pati didžiausia – esame šešti Europoje po Danijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Latvijos. Už mūsų šiluminė energija pigesnė Estijoje ir Lenkijoje. Bet toliau – įdomiau: pagal šilumos suvartojimą 1 kv. m šildymui jau esame treti po Ukrainos ir Estijos, o kainų „lyderė“ Danija pagal šį rodiklį užima 6 vietą, Norvegija – 8, Švedija – 9 vietą. O pagal išlaidas šildymui nuo BVP, tenkančias vienam gyventojui, jau esame absoliutūs lyderiai. Tam tikslui esame priversti skirti 9 proc., artimiausi kaimynai lenkai – 9 proc., latviai ir estai – 8 proc., suomiai ir danai po 4 proc., švedai – 3 proc., norvegai tik 2 proc. sau tenkančią BVP dalį. Vadinasi, santykinai mažos gyventojų pajamos ir didelis energijos vartojimas sudaro pagrindinę problemą šilumos ūkyje, ir kritikos lavina šilumininkams nėra adekvati. Beje, norint sumažinti nuostolius šilumos gamybos sektoriuje bent 4 proc., reikėtų investuoti 100 mln. Lt, sutaupant 3 proc. šilumos trasose reikėtų net 800 mln. Lt, o investavus 210 mln. Lt galima sumažinti vartojimo nuostolius net 31 proc.!
Turime realių pavyzdžių. Pirmųjų renovuotų daugiabučių Ignalinoje šilumos sąnaudos sumažėjo bent trečdaliu. Palyginimui – 2 asmenų šeima, gyvenanti jau renovuoto daugiabučio 3-jų kambarių bute, už šilumą iki renovacijos mokėjo apie 300 Lt per mėn., po renovacijos – 140 Lt per mėn. Išlaidos elektros energijai sudarė 50 Lt per mėn., arba 1/3 dalį nuo mokėjimų už šilumą po renovacijos. Panašios proporcijos tarp išlaidų kurui ir elektros energijai yra ir individualiuose gyvenamuose namuose. Beje, mano manymu, individualių namų gyventojai nepelnytai palikti vieni patys spręsti savo būsto energetines problemas. Juk ir čia gyvena mūsų piliečiai, deja ir čia pereikvojami energetiniai ištekliai, tuo pačiu sumokant už juos neproporcingai didelę pajamų dalį. Siūlyčiau, kad asbesto stogų keitimo rėmimo programa galėtų būti išplėsta į būsto energinių savybių gerinimo rėmimo programą.
Prof. habil. dr. Jurgis Vilemas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys apžvelgė elektros energijos poreikių Lietuvoje perspektyvą ir branduolinės energetikos plėtros tendencijas pasaulyje. Pagal jį, elektros energijos poreikių didėjimas 2008 m. sustojo ir dabar mažėja. EK prognozuoja, kad Lietuvoje galimas lėtas el. energijos poreikio augimas nuo maždaug 8 TWh šiais metais iki 9,5 TWh 2017 m. Įvairių pasaulio agentūrų, analizuojančių elektros energijos savikainą 2020 m. veiksiančiose branduolinėse jėgainėse, duomenimis, viena kWh kainuos ne mažiau kaip 30 centų. Labai keistai skamba dabar skleidžiama žinia, kad Visagino AE pagaminta elektros energija kainuos 7–10 cnt. Tiesa, dabar premjeras lyg ir švelnina situaciją, teigdamas, kad minėtos energijos savikaina bus 16–18 cnt. už kWh, bet ir šis skaičius dar dvigubai mažesnis už savikainą jau pradėtose statyti jėgainėse. Nebent konsevatoriai laimėjo „aukso puodą“, kurį padovanos Visagino AE statytojams… Beje, dabar elektros biržoje kWh kainuoja apie …15 cnt., tačiau dėl tiekimo ir skirstymo sąnaudų kaina vartotojui išauga bent 3 kartus. Bijau būti blogas pranašas, bet pastačius naują AE tikrai realu tai, kad teks iš jos privalomai nupirkti tam tikrą kiekį elektros energijos už nustatytą (ir didesnę nei rinkoje) kainą. Precedentas lyg ir yra – privalomi 25 proc. dujų pirkimai visiems vartotojams iš būsimo suskystintų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje.
Apžvalgos pabaigai vienas faktas iš Remigijaus Lapinsko, Lietuvos biomasės energetikos asociacijos prezidento pranešimo – kad pagaminti 1 TWh energijos iš biomasės reikia maždaug 1 000 darbo vietų. Ir ne kur nors Rusijoje, Australijoje ar Japonijoje – LIETUVOJE.
Specialistų pateikti faktai verstų persvarstyti energetikos prioritetus. Energijos, visų pirma – šiluminės, sąnaudų mažinimas, nuoseklus biomasės ir kitų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo didinimas ir tik tada naujų generuojančių pajėgumų, t. y. ir branduolinės jėgainės statyba. „Aukso puodo“ niekas mums nepadovanos, už viską turėsime susimokėti patys. Kiek – jau priklausys nuo politikų, ir nuo dabartinių, ir jau naujai išrinktų.
„Utenos apskrities žinios” informacija
