fbpx
Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

„Varinis“ V. Latono orkestras

Orkestrantams gerai – per šventes nereikia užsisakinėti muzikantų, kad pagrotų.

Prieš savaitę Vytauto Latono vadovaujamas Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos ir Aukštakalnio progimnazijos jungtinis orkestras trankiai atšventė 25-tą jubiliejų, kuriame klausytojams dovanojo išskirtinį koncertą.

Statistika: per ketvirtį amžiaus orkestras surengė apie 500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje. Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate 2002 m. A kategorijoje laimėta I-oji vieta, 2006-aisiais – „Aukso paukštės“ nominacija kaip geriausiam meno mėgėjų kolektyvui.

Apie„vario audras“ ir kasdienes repeticijas kalbamės su orkestro įkūrėju ir vadovu Vytautu Latonu.


Žmogus-orkestras. Autorės nuotraukos

Grojo ir melioratoriai

Mokėtės groti akordeonu, kaip „atradote“ varinius pučiamuosius?
1965 m., kai mokiausi Pakruojo vaikų muzikos mokykloje, akordeonas ir fortepijonas buvo vieninteliai instrumentai, kuriais buvo galima mokytis groti. Kaime ar mažame miestelyje nelabai buvo galima pamatyti kitą instrumentą.

Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje, kur išvažiavau mokytis, į pirmą kursą susirinko vaikinai grojantys trimitu, klarnetu, voltorna, obojumi. Tada „atradau“ kitokį instrumentą. Pučiamieji patiko savo charakteriu, jie turi savo magijos. Nors iki šiol liaudies kapeloje groju ir akordeonu.

Muzikos akademijoje mokiausi voltornos specialybės.

Žmonės daugiau klausosi populiariosios muzikos, bet būdamas Norvegijoje, Olandijoje pamačiau, kaip kompozitorius kuria specialiai tik pučiamiesiems. Ten yra populiari orkestrų rūšis, vadinama „brass“ – tik varis.

Jus vadina žmogumi-orkestru, kiek instrumentų įvaldėte?

Nesuteikiu tam didelės reikšmės, nes yra dar daug instrumentų, kuriais nemoku groti. Iš klavišinių artimi fortepijonas, akordeonas, iš pučiamųjų, varinių šeimos groju trimitu, tūba, voltorna, taip pat gitara, mušamaisiais instrumentais. Šiais laikais orkestre be mušamųjų neišsiversi – jie pabrėžia kūrinio temperamentą, ritmą.

Man vieno instrumento „visiems atvejams“ nėra, bet geriausia sekasi groti su vidurinio tembro instrumentais: voltorna, althornu.


Iš kairės: orkestrantai Justinas Rastenis, Martynas Petkūnas ir vadovas Vytautas Latonas

Kodėl atvykus į Uteną kilo poreikis suburti orkestrą?

Dėl daugelio priežasčių, viena iš jų – poreikis turėti su kuo muzikuoti. Savo tėviškėje turėjau orkestrėlį, dalyvaudavome šventėse, o čia reikėjo orkestro. Suaugusių žmonių, norinčių mokytis groti, trūko. Iš pradžių bandėme groti kartu su tuometinės MSV (melioracijos statybos valdyba) darbuotojais. Problema ta, kad repeticijas buvo sunku suderinti su darbu – žmonės dirbdavo objektuose, išvažinėdavo, todėl repeticijoms likdavo tik 7–8 valanda ryto.

Dirbant tokiomis sąlygomis, pasiekti geresnio skambesio, aišku, nelabai pavyko, reikėjo atšviežinti jėgas. Muzikos mokykloje tokios rūšies instrumentais taip pat negrojo. Todėl pasidairiau į didesnę mokyklą, nuėjau, pakalbinau mokinius ir pradėjome.

Suaugusius mokyti sunkiau, jie negali psichologiškai persilaužti, kad ir kultūringai, mandagiai, nepataisysi to, ką jis įsivaizduoja jau mokantis. O vaiką paspaudei, jei reikia, ir velnių uždavei ir rezultatas kitoks.

Patinka dirbti su jaunimu, kuris užsidega, su juo gali daug padaryti.

Į pirmąsias repeticijas atėjo gal 50–60 vaikų, po savaitės liko mažiau, po dviejų mėnesių – 30.

Pučiamieji instrumentai reikalauja labai uolaus specifinio darbo. Akordeonu nepagrojęs mėnesį ar net pusmetį įgudęs muzikantas nelabai ir pajaus, kad kažkas ne taip, o jei nepagrosi savaitę pučiamuoju, lūpos nebejaus tikslios vietos to garso, kurį reikia išgauti, greitai nuvargs, nebus derėjimo.

Problema ta, kad muzikantai nuolat keičiasi, gimnazijoje būna trumpą laiką, o tokiame amžiuje jiems norisi išmokti groti greitai, čia ir dabar. Bet stebuklų nebūna, norint išmokti, reikia laiko.

Pagrindinėje orkestro sudėtyje šiuo metu groja 22 vaikai, dar 15 jaunesnių vaikų mokosi, jie vėliau pakeis vyresnius muzikantus.

Įdomu tai, kad per orkestro gyvavimo laikotarpį pas mus grojo daug broliukų: Rusakevičiai, Juciūnai, Eidiečiai.

Dabar muzikuoja dvi sesytės – Elvyra ir Martyna Skomskytės.

Ar tenka pasakyti naujokui, kad jis negalės groti?

Atrankos nedarau. Jei vienas netinka, ieškome kito instrumento.

Grojant variniais pučiamaisiais viskas priklauso nuo burnos struktūros, raumenų. Kartais koks garsas neišeina ir viskas. Labai retas atvejis, kad nesurastume tinkamo instrumento.

Susidaro įspūdis, kad muzikantams reikia labai daug jėgos grojant triūbomis. Ar tikrai reikia „plaučius išpūsti“?

Plaučių didelių nereikia, kaip ir fizinės jėgos. Užsienio šalių orkestruose kartais groja daugiau mergaičių negu berniukų. Melodija, jos tonas išgaunamas lūpomis, o valdyti kvėpavimą galima išmokti.

Kai kurie naujokai klaidingai bando: pasiima dūdą, įkvepia lyg po vandeniu nertų ir pučia…

Viso to išmokstama, problema būna tada, kai reikia atkaklumo, girdėti, ką groji, pataikyti į ritmą ir t. t.

Vienu metu Jūsų orkestre visai nebuvo mergaičių, dabar – vos kelios. Nenori groti ar nemoka?

Šiuo metu groja penkios merginos, kitais metais bus jau aštuonios panelės.

Pas mus mergaičių palyginti nėra daug, Lietuvoje gal dar išlikęs toks požiūris ir tradicijos, kad pučiamaisiais joms groti netinka. Užsienyje, kaip minėjau, merginos noriai renkasi šiuos instrumentus. Pirma mergaitė – Julija Lisicova – pas mus atėjo prieš ketverius metus. Merginos imasi muzikuoti karštai, su energija, nei kiek nenusileidžia vaikinams atkaklumu ir organizuotumu.

Nuo baroko iki roko

Ką grojate, kaip parenkate repertuarą?

Stengiamės, kad repertuaras būtų kuo įvairesnis. Jei grotume tik vieno stiliaus – vien senovinę ar šiuolaikinę muziką, greitai nusibostų. Repertuare turime renesanso, baroko laikų kūrinių, kurie skamba didingai, iškilmingai, grojame klasikų – Veberio, Mocarto, Verdžio kūrinius. Tai ta muzika, kurią pats mėgstu ir siūlau groti vaikams, o dėl šiuolaikinės muzikos tariuosi su mokiniais – šį žanrą jie labiau išmano.

Kai kurios užsienio leidyklos išleidžia puikių pučiamiesiems pritaikytų kūrinių. Džiugu, kad mokykla randa lėšų ir galime jų nusipirkti. Jie nepigūs – vienas išleistas kūrinys kainuoja apie 200 litų.

Vidutinio sunkumo kūrinį išmokti reikia mėnesio, sudėtingesnius repetuojame pusmetį ar ilgiau, vienas iš tokių – Jubiliejiniame koncerte skambėjusi olandų kompozitoriaus lietuvių liaudies melodijų motyvais sukurta „Lietuvos širdis“.


Jungtinis pučiamųjų orkestras jubiliejiniame koncerte. Gintaro Stanislovėno nuotr.

Ar teko groti laidotuvių maršą?

Teko, gal kokiose penkiose laidotuvėse. Tokios rūšies muziką nėra lengva groti, reikia patirties. Kita vertus, tokio pobūdžio muzikos dėl moksleiviško muzikantų amžiaus vengiame. Dar viena priežastis – Utenos krašte laidotuvėms dūdų muzika nėra tokia populiari kaip Žemaitijoje, čia labiau priimtini giedotojai.

Ar tarp pučiamųjų instrumentų taip pat turite savo „Stradivarijaus smuikus“?

Kai kurie pasaulinio lygio solistai užsisako vienetinius instrumentus, kurie kainuoja 50 tūkst. ir daugiau eurų, žinoma, su Stradivarijaus smuikais, kurie vertinami milijonais, nepalyginsi.

Gerų firmų brangūs instrumentai gali tarnauti 40–50 metų.

Bet kai nusiperki kuo pigesnį, kinų gamybos instrumentą jau po dešimties metų jo negalima sutaisyti, nes metalo kokybė tokia, kad jie suyra iš vidaus.

Turime gerų instrumentų, kurių vidutinės kainos apie 10 tūkst. litų.

Koks buvo blogiausias koncertas, kurio nenorite prisiminti?

Prieš keletą metų turėjome groti lauke kažkokiame renginyje. Du orkestrantai sirgo, vienas skubiai išvažiavo, bet atsisakyti groti negalėjome. Susirinko minimalus skaičius muzikantų, tačiau lauko sąlygomis net 50 grojančių žmonių nebūtų per daug, nes garsas išsisklaido.

Tada pamenu, kad tiesiog neskambėjo, išėjo kaimo kapelos dydžio orkestras… O publika kartais būna negailestinga – jai nerūpi prasto garso priežastis.

Nė dienos be dūdos

Esate viena komanda. Ar turite kolektyve savų tradicijų? Kaip linksminasi orkestrantai?

Vienas iš linksmesnių epizodų nutiko Vilniuje gal prieš keliolika metų. Pasibaigus šventei Vingio parke, visi labai greitai išsiskirstė, o mūsų muzikantai dar norėjo groti, buvo pakilios nuotaikos. Taigi žygiuodami link Gerosios Vilties žiedo per visą Vingio parką mūsų muzikantai grojo nepavargdami, kol susidarė minia, žygiuojanti iš paskos. Ekspromtu vyko koncertas su rateliais, šokiais. Išgroję visą repertuarą, vėl kartojome iš naujo ir taip, kol atvažiavo autobusas.

Kiek laiko skiriate repeticijoms?

Repeticijos vyksta du kartus per savaitę, paskui vaikai dar dirba individualiai. Mes susitarę laikytis tokios taisyklės: „Nė dienos be dūdos“.

Ilgiausiai muzikantai groja 7–8 metus, paskui baigia gimnaziją ir išeina. Tačiau sugrįžta aplankyti – jiems išlieka ne tik gražūs čia praleisto laiko prisiminimai. Jie išmoksta įvertinti kitų atliekamą muziką.

Kas Jums, kaip vadovui, yra siekiamybė?

Vienas mano noras, jau žinau, niekada nebus įgyvendintas – tai turėti pastovios sudėties orkestro muzikantų branduolį, kurį tik papildytų jauni muzikantai.

Retas iš mūsų muzikantų turi savo instrumentus, baigę gimnazijas išvažiuoja į Kauną ar Vilnių, nebegrodami praranda savo formą ir įgūdžius.

Yra sudėtingų kūrinių, kurie yra įdomūs savo muzikiniu turiniu, kuriuos grojant norisi išgauti tobulesnį skambesį, gerą derėjimą, kad klausantis šiurpas eitų per nugarą ir kartais galvoji – ar spėsime priaugti, pasiekti brandą, kad sugrotume tokį kūrinį.

 

“Utenos apskrities žinios” informacija

(Visited 151 times, 1 visits today)
123456