Trečius metus iš eilės įgyvendinama socialinė kino programa „Svečiuose-kinas“ beldžiasi į duris įstaigų, tapusių laikinais namais socialiai labiau pažeidžiamiems, ribotą galimybę patiems apsilankyti kine ar susipažinti su Lietuvos kino profesionalais turintiems žmonėms. Vienas iš projekto renginių antradienį sukėlė tikrą sumaištį Trakų raj., Jelščiznos kaime įsikūrusioje globos namų ir amatų mokykloje. Čia jų gyventojams atsivėrė žaizdos, ant kūno atsirado tatuiruotės – buvo surengtos kūrybinės kino grimo dirbtuvės.
Devyniolika metų profesionalia kino grimuotoja dirbanti Eglė Mikalauskaitė-Gricienė šeimyninio modelio vaikų globos namų „Šv. Jono vaikai“ aklėtinius bei amatų mokyklos mokinius renginio metu supažindino su grimo dailininko specialybe ir gyvai pademonstravo, kaip filmuose kuriamas specialiųjų efektų grimas.
Renginys prasidėjo klausimais, ką vaikai žino apie kino grimuotojo specialybę, kokios jo pareigos aikštelėje, kam jis reikalingas. Keliais nedrąsiais bandymais spėta, jog grimuotojas turi paslėpti aktorių veido trūkumus, užmaskuoti spuogus. Norėdama praplėsti pirmines žinias apie grimuotojo rolę ir pareigas kine, beveik du dešimtmečius jame dirbanti Eglė Mikalauskaitė-Gricienė atskleidė šios „užkadrinės“ specialybės subtilybes ir paslaptis. Visame pasaulyje yra trijų specializacijų grimo dailininkai – veido, plaukų ir specialiųjų efektų. Pastarosios rūšies grimas apima kaukes, žaizdas, randus bei lėlių liejimą, netikrų kūno dalių gamybą. Profesionalės teigimu, Lietuvoje vienas grimo dailininkas turi išmanyti visas tris sritis. Anot jos, grimuotojo darbo tikslas – įgyvendinti scenaristo, režisieriaus sumanymus ir padėti aktoriui įsijausti į vaidmenį. „Grimo dailininkas ir vizažistas yra dvi skirtingos specialybės. Vizažistas ima spalvinimo knygelę su piešinio kontūrais ir jį nuspalvina, o grimo dailininkas turi sukurti eskizo idėją, pats tą piešinį sukurti ir tik tada jį nuspalvinti. Grimuotojas – tarytum skulptorius, todėl tai yra įdomus ir kūrybiškas darbas, tačiau kartu reikalauja daug anatomijos, istorijos žinių, ištvermės (dirbama 13-14 valandų per parą), darbo komandoje įgūdžių ir kantrybės“, – grupei jaunuolių pasakojo specialistė.
Daugelyje žinomų lietuviškų (pvz., A. Puipos „Edeno sodas“, R. Rakauskaitės „Radviliada“, K. Vildžiūno „Kai apkabinsiu tave“ ir kt.) bei užsienio filmų (vienas garsiausių – „Karas ir taika“) dirbusi grimo dailininkė, grimavusi net patį James‘ą Bond‘ą Daniel‘ių Crage‘ą rodė ir komentavo savo darbų pavyzdžius, tarp kurių buvo ir šiais metais ką tik baigto filmuoti Raimondo Banionio vaidybinio filmo „Purpurinis rūkas“ mūšio scenų nuotraukos.
Demonstruodama skaidres su ankstesniais savo darbais kino profesionalė atskleidė, kaip net mažytės detalės (pakeista šukuosena, priauginti ūsai ar priklijuotos dirbtinės elfo ausys) gali padėti kuriant filmų personažus. Iš pradžių skeptiškai vertinę Eglės darbus ir teigę, jog tokį grimą galėtų padaryti patys, globos namų auklėtiniai kardinaliai pakeitė savo nuomonę išvydę mėlynių, sumušimų, dirbtinių žaizdų, originalių tatuiruočių, išdurtų akių, žmogaus, praleidusio vandenyje dvi savaites, sudegusio kūno ir kt. grimo pavyzdžius. Iš auditorijos pasigirdo klausimas, ar čia pačios grimuotojos darbas ir ar tai – tikrai grimas, o ne nuotraukos iš realybės? Atsakydama į tai Eglė patikino, kad tai tikrai jos kurti darbai bei pridūrė, jog siekdami kuo tikroviškesnio rezultato grimo dailininkai dažnai konsultuojasi su medikais ir kriminalistais.
Noriai tapo bandomaisiais modeliais
Renginiui įsibėgėjus, jaunuoliai nebesidrovėjo užduoti klausimų – teiravosi apie grimui naudojamas medžiagas, smalsavo, kiek laiko aktoriai praleidžia grimuotojo kėdėje. Tačiau didžiausio globos namų „Šv. Jono vaikai“ ir amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ auklėtinių susidomėjimo sulaukė praktinė dalis. E. Mikalauskaitei-Gricienei išsidėliojus darbo įrankius ir pavyzdžius, tarp kurių buvo ir netikra pėda, jaunuoliai noriai leidosi „pagražinami“ sužeidimais ir tatuiruotėmis. Kai kurie buvo pasiryžę išbandyti daugiau nei vieną pokyčių techniką. Po tris valandas trukusių kūrybinių dirbtuvių su vaikais grimo dailininkė juokavo, jog „jausmas toks, tarytum būčiau nugrimavusi 600 vyrų masuotę“.
Rutina sukuria stabilumą ir saugumą
Šeimyninio tipo globos namų direktorė Ligita Pabijūnienė pasakojo, kad auklėtinių laisvalaikio veikla yra siaura ir ribota, nes iš problematiškų šeimų atvykę vaikai atkeliauja sutrikę, dažniausiai neturėdami tam tikrų įgūdžių – higienos, socialinių ir kitų. Šiuos įgūdžius jie įgyja gyvendami rutinoje, kuri sukuria saugumo ir stabilumo jausmą, kurio trūko šeimoje. Tik po kurio laiko, jau apsipratus, jiems pradeda rūpėti renginiai ir pramogos.
„Smagu, kad atsiranda tokių iniciatyvų, kuriose paaugliams iš tikrųjų įdomu dalyvauti. Kūrybinės kino grimo dirbtuvės patraukliu būdu edukuoja ir sugeba sudominti mažiau žinomomis specialybėmis. Atrodė, kad neįtikėtini grimo pavyzdžiai iš filmų patraukė vaikų dėmesį, jaunuoliai suprato, kad filmus galima žiūrėti ir kitaip – atkreipiant dėmesį į atskirus elementus, pavyzdžiui, grimą. Kadangi jie yra paaugliai, o šiuo metu didžioji dalis čia atvykstančių vaikų yra vaikinai, tad natūralu, kad žaizdos ir kiti bauginantys grimo efektai prikaustė jų dėmesį“, – įspūdžiais dalinosi direktorė.
Apsilankymas vaikų globos namuose yra tęstinės UAB „Lietuvos kinas“ organizuojamos socialinės ir edukacinės kino programos „Svečiuose – kinas“ dalis. Per filmų peržiūras, diskusijas ir edukacines veiklas, kurių metu dalyvauja kino industrijos atstovai, įvairių socialinių įstaigų gyventojus, dažniausiai neturinčius galimybių nuvykti į kiną ar susitikti su filmų autoriais, siekiama supažindinti su kinu. Kaip teigia programos sumanytoja ir kuratorė Vaida Kazlauskaitė, šiuo metu ruošiamasi kitam projekto renginiui, kuris įvyks Pabradės pabėgėlių priėmimo centre lapkričio 14 d. Čia bus pristatytas nebylus kino filmas „Koledžas“ (1920) su gyvu įgarsinimu.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Vaida Kazlauskaitė
Programos kuratorė
