Kultūros darbuotojų „kelionė į praeitį”

Utenos apskrities kultūros darbuotojų delegacija pagal Regiono kultūros ir sporto programos projektą „Administracinių gebėjimų ugdymas“ dalyvavo studijiniame vizite Baltarusijos Respublikoje. Vizito metu aplankytos septynios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilys bei dvarai, susipažinta su sakraliniu palikimu, buvo domimasi LDK istorija, kultūriniu paveldu.

Utenos apskrities delegacijai buvo pristatytas LDK didikų Radvilų kultūros palikimas Krėvos, Alšėnų, Yvijos, Liubčios, Naugarduko, Novy Sveržen, Nesvyžiaus bei Myro apylinkėse, Gedimino pilis Lydoje.

Šiandien Krėva tik nedidelis kaimelis ir tik pilies griuvėsiai mums primena kadaise čia buvus svarbų politinį centrą. Pirmą kartą šaltiniuose Krėva minima XIII a. kaip Nalšios žemės centras. Tuos laikus mena gerai išlikęs piliakalnis. XIII-XV a. pr. Krėvoje vyko lemtingi Lietuvos istorijos įvykiai. Pilis (XIV a. pr.) – viena ankstyviausių mūrinių LDK pilių, įėjusi į LDK sostinės Vilniaus gynybinę sistemą, priklausiusi Algirdui, vėliau Jogailai. Pilis mena Vytauto ir Jogailos konfliktus, 1382 m. pilyje įkalintas ir nužudytas Lietuvos dydysis kunigaikštis (Ldk) Kęstutis. Iš šios pilies Jogaila pradėjo savo kelią į Lenkijos karaliaus sostą, čia 1385 m. pasirašyta Krėvos unija.

Dabar kaimas, kitados privatus miestelis. Nuo XIII a. Alšėnai buvo LDK dalinės kunigaikštijos Alšios (Galšios) centras. Dvi garsiausios Alšėnuose šeimininkavusios ir daugiausia miestelį išgarsinusios kunigaikščių Alšėniškių (savininkai XIV-XVI a. pr) ir Sapiegų (savininkai XVI a. pr. – XVII a. I p.) giminės. Sapiegų pilis (XVI-XVII a. sandūra) – vėlyvojo renesanso rezidencinė-gynybinė pilis, vienas gražesnių šio laikotarpio rezidencinės architektūros paminklų, šiandien buvusią prabangą byloja tik paslaptingi griuvėsiai. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas (XVII-XVIII a.). Kompleksą fundavo Sapiegos, bažnyčioje buvo įrengta Sapiegų laidojimo koplyčia.

Miestas žinomas nuo XV a. kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaras. Dabar čia lankytinas Yvijos bernardinų vienuolynas (XVII a. pr) ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (XV, XVIII a. II p.). Yvija yra išskirtinis miestas LDK ir dabartinės Baltarusijos miestų kontekste, čia gyveno ir gyvena didžiausia totorių bendruomenė, veikia seniausia BR teritorijoje mečetė (XIX a.), neuždaryta per visą sovietmetį, senosios totorių kapinės – mizaras.

- Reklama -

Jau nuo XIII a. šios teritorijos priklausė Lietuvos valdovams, karalius Mindaugas ant Nemuno kranto greičiausiai turėjo medinę pilį. Dabar čia stovinčią mūrinę pilį (XVI a.) pradėjo statyti Kiškos, XVII-XVIII a. miestelis ir pilis priklausė Radviloms. Liubčia XVI a. buvo svarbus antitrinitarizmo, vėliau – kalvinizmo centras.

Naugardukas yra pats aukščiausias gyvenamasis taškas Baltarusijoje. Miestas išsidėstęs ant kelių aukštų kalvų. Nuo pilies kalno atsiveria puikios panoramos. Kartais Naugardukas pavadinamas Baltarusiškąja Šveicarija. Naugardukas XIII-XVIII a. buvo vienas svarbiausių Lietuvos valstybės gynybos, administracijos ir teismo centrų. Pilis (XIII-XVI a.) mūrinį pavidalą įgijo Ldk Vytauto iniciatyva, iki XVI a. kelis kartus modernizuota, šiandien piliakalnyje išlikę tik griuvėsiai. Parapinė Viešpaties atsimainymo bažnyčia funduota XIV a. Ldk Vytauto, joje ketvirtąjį kartą vedė Jogaila (iš šios santuokos gimė Jogailaičių dinastijos pratęsėjai), bažnyčioje buvo krikštintas Adomas Mickevičius. Naugardukas – gimtasis A. Mickevičiaus miestas. Tai liudija daug atminimo ženklų – čia tebestovi Mickevičių dvarelis, XX a. I p. A. Mickevičiaus garbei supiltas pilkapis ir kt.

Tai tipinis LDK privatus (Radvilų), daugiakonfesis miestas, kažkada turėjęs pilį, išlaikęs savo XVI-XVIII a. urbanistinę struktūrą. Miestas unikalus tuo, kad tai buvęs svarbus upinės laivybos uostas, kur kirtosi sausumos ir upinės laivybos keliai, iki mūsų dienų yra išlikę senojo uosto fragmentai – nuo miesto turgaus aikštės link Nemuno besidriekiantis kelias-pylimas, kadais buvę užplaukos. Trečia, tai tipinis pavyzdys, kaip XVII-XVIII a. svarbus ekonominis centras, miestas turėjęs magdeburgo teisę, pasikeitus ar nepalankiai susiklosčius istorinėms aplinkybėms prarado reikšmę ir mūsų dienas pasiekė kaip kaimas.

Nedidelis jaukus miestelis, 400 metų priklausęs magnatų Radvilų giminei. Nesvyžiuje buvo įkurta svarbiausia Nesvyžiaus Radvilų rezidencija, o šianadien tai – geriausiai išlikęs LDK laikotarpio didikų privatus miestas ir architektūrinis ansamblis. 2005 m. Nesvyžiaus Radvilų architektūrinis, rezidencinis ir kultūrinis ansamblis buvo įtrauktas Į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. Ansamblį sudaro taisyklingo renesansinio išplanavimo istorinė miesto dalis, rotušė, jėzuitų Dievo kūno bažnyčia (XVI a. pab, benediktinių vienuolyno kompleksas (XVI-XVII a. sandūra), didinga bastioninė Radvilų rezidencinė pilis (XVI a. pab, XVIII a.) ir didžiausias dabartinėje Baltarusijoje parkų kompleksas.

Myro pilis (XV-XVI a. sandūra) – įspūdingas vėlyvosios gotikos fortifikacinės architektūros paminklas, privati Iljiničių pilis, XVI a. pab.-XVIII a. priklausiusi Radviloms. Myro pilis 2000 m. įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus. Nesvyžius ir Myras – du svarbiausi Baltarusijos turizmo traukos centrai, kur stovi dvi efektingiausios dabartinėje Baltarusijoje LDK pilys. Šiems objektams skiriamas specialus asmeninis prezidento dėmesys ir numatytos valstybės reprezentavimo funkcijos.

Miestas, kuriam pradžią davė XIV a. I p. pastatyta pilis – Krėvos pilies „sesuo“. Tik skirtingai nei Krėva, Lyda išaugo iki didelio miesto. Tai dar vienas ankstyvosios LDK mūro architektūros paminklas, menantis Ldk Algirdą, Jogailą ir Vytautą, kryžiuočius ir totorius. Šiandien pilis apsupta XX a. II p. miesto.