Mielagėnai – mažas Lietuvos kampelis, esantis Ignalinos rajone. Čia jau ne vieną dešimtmetį triūsia anykštėnas klebonas Marijonas Savickas – rašytas, aprašytas, televizijos išgarsintas, paneigęs posakį „Vienas lauke – ne karys“, sulaužęs aibes stereotipų, toliau savo gyvenimu liudija artimo meilę ir darbštumą. Kurdamas grožį aplink save, dvasininkas neatsiriboja nuo visuomenės sopulių, ieško pagalbos patekusiems į bėdą, nenuleidžia rankų, neatstumia skęstančio paklydimuose, ieškančio tvirtybės ar palaikymo.
Klebono interviu „Utenos apskrities žinioms“ – mažas minčių apie dabartį fragmentas skaitytojams.
Su kokiomis naujienomis Mielagėnų parapija sutinka pavasarį ir Kristaus Prisikėlimo šventę?
Kaimai gyvena ramiai ir tyliai. Gamta džiaugiasi nubudimu, o sodybos ištuštėjusios, vieniši kryžiai, gyventojų – mažai. Miestiečiai, tapę naujais trobesių savininkais, daugiau šurmulio sukelia šiltuoju metų laiku. Krikštynos ar vestuvės tapo itin reta švente bažnyčioje, daugiausia išlydėjimų į Anapilį. Anksčiau kiekvienas kaimas turėjo savo duobkasius – dabar nelieka ir šito. Su kartėliu tenka pripažinti – dvasininkas provincijoje tampa tikru Petro Cvirkos romano „Frank Kruk“ personažu – „graboriumi“. Vien tikėjimo tiesos neleidžia ramiai užsisklęsti išlydėjimuos, susitaikyti ir paskęsti amžinybės tyloje. Matai aplinkinių skausmą, socialinio gyvenimo neteisybę… Veikloje ieškai atsakymų, padedi, kuo gali. Alsuoji parapijiečių gyvenimais.
Prieš eilę metų Jūsų įkurtuose Mielagėnų Pal. J. Matulaičio parapiniuose globos namuose pastogę ir priežiūrą rado daug vienišų, pasiligojusių ar likimo nuskriaustų garbaus amžiaus parapijiečių. Šiam kilniam darbui liekate ištikimas ir toliau?
Nuo ligos ir vienatvės ateityje neesame apdraustas nei vienas. Pagalba artimui – kiekvieno krikščionio pareiga. Šiuo metu globos namuose yra 73 gyventojai, iš kurių 20 – visai neįgalūs. Globos namų darbuotojos dirba visuomeninį pasiaukojantį darbą, nes mokama minimali alga, o darbas tiek psichologiškai, tiek fiziškai sunkus. Valstybės dotacijos daugelį metų nesikeičia, kainos viskam auga. Paskaičiavome, kad nuo 2004 m. produktai pabrango 117 proc., elektra – 4 kartus. Liūdna tikrovė diktuoja sąlygas ir mes esame finansiškai nepajėgūs iki gyvenimo saulėlydžio globoti visus norinčius.
Širdimi nesuvokiama, kad Valstybė, apie kurią tiek svajojome, nesugeba pasirūpinti savo piliečiais. O kiek įvairaus amžiaus šaukiančių neviltyje… Štai Šaltupio kaime dvylikametį berniuką prie lovos prirakino sunki liga. Skausmai nenusakomi, kaulų tankio išretėjimas, o vaistai labai brangūs, sunkiai įperkami. Padedame kiek pajėgūs, bet mūsų pagalbos nepakanka. Motinai siūlome kreiptis į laidą „Bėdų turgus“. Kol kas valstybės įstatymai akli ir abejingi Lietuvos ateičiai. Matai dideles, skausmo persmelktas vaiko akis… Jauti situacijos bejėgiškumą.
Būna geresnių atvejų. Kartais randame visai jau nevaikštančius senelius, o pas mus prižiūrėti atsigauna, pakyla ant kojų, bendrauja, šypsosi.
Jūs niekada neatsiribojote nuo pagalbos šauksmo. Problemų srautas, kurias sprendžiate, reikalauja ir dvasinės, ir fizinės jėgos. Užsispyrimo ir valios iš Jūsų galėtų mokytis dažnas parapijietis. Juk statybų, renovacijos darbai – irgi ant klebono pečių?
Tai truputį jau linksmesnė gaida ir numatoma ateitis – globos namų renovacija. Viskas priklausys nuo ES projektinių lėšų skiriamo kiekio. Norime sudaryti dar geresnes sąlygas gyventojams, palengvinti sunkią darbuotojų naštą. ES skiriamos lėšos – kažkoks vilties spindulys. Dėl jų išlikimo galimybę užsitikrina kai kurios globos įstaigos, organizacijos, pagaliau, nors nedidelis skaičius Rytų Lietuvoje stambesnių ūkininkų turi planus rytojui. Dabartinėje ekonominėje situacijoje kuriantiems, dirbantiems, tikrai reikalinga parama. Dalis piniginių lėšų grįžta per užsienyje dirbančius tautiečius. Gaila, kad ne visi sugrįš į gimtinę.
Ko palinkėtumėte skaitytojams artėjančios pavasario šventės proga?
Lietuva išgyveno daugelį sunkmečių. Dabar visi dar esame Didžiojo penktadienio tamsoje, skausme, nežinioje. Merdi tikėjimas ir viltis.
Mokydamiesi Katekizmo, dažnai nustumdavome į šalį 7 gerus darbus dvasiai. Prie jų pažinimo linkėčiau sugrįžti kiekvienam ir naujai mokytis artimo meilės. Tai liko vienintelis kelias Lietuvai į šv. Velykų rytą.
Ačiū už pokalbį.
„Utenos apskrities žinios” informacija