Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Paukštininko kieme – naminių paukščių karalystė

Mūsų šalyje kiaušinių kainos pasiekė rekordines aukštumas, tačiau kaimo žmonės ir toliau nesiruošia patys auginti naminių paukščių. Lietuviškuose kaimuose retai kada pamatysi po kiemus vaikštančias vištas, o dar rečiau – povus, kalakutus, žąsis ar antis.

Tačiau yra ir išimčių: Klykių kaime (Tauragnų seniūnija) gyvenantis Antanas Markevičius nuo mažens domėjosi naminiais paukščiais, kuriuos į Lietuvą atsiveždavo iš Rusijos. „Tai pomėgis ir visas mano gyvenimas“, – sako žvelgdamas į būrį kuoduotųjų ančių, poniškai pasipūtusių kalakutų ir raibųjų vištelių, vaikštančių po šlapią pievą ir pešiojančių sausos žolės kuokštelius.

Daugiau nei 10 rūšių įvairių naminių paukščių laikantis paukštininkas mėgėjas šiuo metu paniręs į rūpesčius – prasidėjo jauniklių perinimo metas.


Paukščių auginimas Klykių kaimo gyventojui Antanui Markevičiui – malonus pomėgis ir užsiėmimas. Autorės nuotraukos

Žada pirkti inkubatorių

Naminiams paukščiams pavasarinis polaidis nebaisus – jie į lauką iš tvarto išeina ir žiemą. Net ir tuomet, kai suspaudžia stiprokas šaltukas. Tik mažiesiems geltonsnapiams viščiukams ir kurapkiukams kol kas šalta, tad jie auga kambaryje, apšviestame saulės spindulių. „Kai paaugs, sustiprės jie keliaus į suaugusiųjų pasaulį“, – sako šeimininkas A. Markevičius, pasirengęs papasakoti apie savo pomėgį.


Kol sustiprės, vištų jaunikliai laikomi šiltame kambaryje

Jis prisimena, kad dekoratyvinių naminių paukščių tarybiniais laikais Lietuvoje nebuvo, tad žmonės sparnuočių atsivežti važiuodavo į Rusiją. „Laikiau tik paprastus paukščius – vištas, antis, žąsis. Vėliau, tarybiniais metais, vykdavau traukiniu į Rusiją, nusipirkdavau įvairesnių rūšių paukščių, juos sudėdavau į traukinio kupė ir taip gabendavau į savo šalį“, – pasakoja Antanas, prieš šešerius metus iš Verkių atvykęs gyventi į Klykius. Ilgus metus didmiestyje gyvenęs vyriškis dirbo moterų kirpėju.


Dekoratyviniai feniksų veislės gaidžiai – kiemo puošmena

Daugybę naminių ir laukinių žąsų, ančių, vištų, kalakutų, kurapkų, pramoninių ir dekoratyvinių vištų, mandarininių antelių auginantis Klykių kaimo gyventojas sako, kad šiltuoju metu prasideda perėjimo sezonas. Kai peri paukščiai, juos reikia prižiūrėti, kad neatšaldytų kiaušinių, palesinti. Artimiausiu metu šeimininkas žada pirkti inkubatorių, kuris bus atvežtas iš Panevėžio. Vienu metu planuojama perinti apie 200–250 kiaušinių. „Kažkokiu būdu reikia atsiimti pinigus, kuriuos investuoju paukščių pašarams pirkti. Kiekvieną šeštadienį važiuoju į ūkininkų turgų. Paukščius išlaikyti ypač brangu: vien pašarams savaitei palieku 150 litų“, – sako Antanas.

Kai išsiris viščiukai, klykiškis žada juos paauginti, dalį pasilikti sau, o kitus parduoti. „Klientų tiek kiaušiniams, tiek paukščiams pirkti netrūksta: jie į turgų atvažiuoja iš aplinkinių rajonų. Pardavimo problemų nėra, problema – užauginti naminius paukščius“, – teigia pašnekovas ir priduria, kad seniai turėjęs išeiginių, tačiau poilsio dienų, anot jo, ir nereikia.

„Kol kojos neša, reikia dirbti. Juolab, kad dirbdamas šį darbą jaučiu malonumą“, – šypteli.

Uteniškiai ieško naudos, o ne grožio

Kirpėjo specialybę turintis Antanas Markevičius nesimokė paukštininkystės subtilybių jokiuose universitetuose. Žinių apie atskiras paukščių rūšis jis įgijo iš gyvenimiškos praktikos.

66-erių Antanas Markevičius turi draugų, su kuriais ne tik dalijasi paukštininkystės naujovėmis, bet ir kartu nuvažiuoja į paukščių parodas kaimyninėje Lenkijoje. Tačiau šioje šalyje, anot pašnekovo, lietuvius dažnai gąsdina ypač didelės parduodamų paukščių kainos. Norimos veislės vištaičių galima nusipirkti ir Kaune, bet ne Utenoje. „Mūsų rajono žmonėms naminių paukščių nereikia. Nuneši į turgų parduoti dekoratyvinį paukštį, tai pirkėjai nesupranta. Jiems nereikia grožio – reikia tik naudos, kad per dieną višta dėtų po kiaušinį“, – samprotauja Antanas, nuolat besidomintis naujausiomis dekoratyvinių paukščių veislėmis. Tačiau jos brangios: Vokietijoje vykstančiose parodose už retesnės veislės vištaitę gali tekti sumokėti 70–80 eurų. Čia yra siūloma nusipirkti ir žalius bei raudonus kiaušinius dedančių vištų.


Putpelių kiaušiniai papuoš Velykų stalą

Jis neslepia, kad vandens paukščiai – patys gražiausi ir paslaptingiausi. Paukštininko kieme taip pat ganosi būrys laukinių žąsų, kurios mėgsta pasilepinti ir netoliese esančio Klykių ežero vandenyse. Prieš porą metų šeimininkus jos išgąsdino – iškeliavo prie ežero ir prapuolė. Tačiau vakare žąsų pulkas vėl sugrįžo namo. „Žaviuosi jų elgesiu. Tai reikia mokėti suprasti. Neretai žmonės klausia, kaip atskirti patiną nuo patelės. Tai galima padaryti pagal jų balsą. Matau skrendantį žąsų pulką ir galiu parodyti, kur skrenda žąsinas, o kur žąsis“, – savo žiniomis dalijasi pašnekovas, iki šiol taip ir nepabandęs auginti stručių. Ne todėl, kad negražu. Šie paukščiai taip pat žavi Klykių kaimo gyventoją. Laikyti šiems neįprasto dydžio paukščiams reikia atitinkamų sąlygų. Taip pat reikia ir atsargumo, mat stručiai kojos smūgiu gali smarkiai sužaloti šalia esantį žmogų.

Antanas su žmona Nijole paukščius augina ne tik sau, bet ir pardavimui. Iš tolimesnių šalies rajonų atvykstantys pirkėjai domisi ir noriai perka ančiukus, žąsiukus, viščiukus. Tačiau augintiniai reikalauja ypač daug dėmesio. Kaip kūdikiai. Kad nesusirgtų ir neišgaištų, jiems reikia visaverčio lesalo ir šilumos. Šeimininkai įsigudrino iš kiaušinių išsiritusius viščiukus laikyti ne su višta, o atskirai. Geriausia jų šildykla – šilumą skleidžiantis karšto vandens pripiltas stiklainis.

Klykiuose gyvenantys Nijolė ir Antanas Markevičiai sako, kad ant Velykų stalo nei naminių kiaušinių, nei paukštienos netrūks. Kasmet stalą papuošia ir margi putpelių kiaušiniai, kuriuos ypač vertina atvažiuojantys jų vaikai ir anūkai.

Cheminių dažų nepripažįstantys paukščių augintojai vištų, žąsų, kalakutų ir ančių kiaušinius margina tik svogūnų lukštais.

 

„Utenos apskrities žinios“ informacija

(Visited 111 times, 1 visits today)